Dovanokite gėles, paprastas, nuoširdžias, paprastai ir nuoširdžiai, kad būtų paprastai ir nuoširdžiai gera.

O už šį nuostabų žiedelį nuolankiausiai AČIŪŪŪŪŪ Taigi dėl to ir verta gyventi!

Tai palinkėkim greičiau pasveikt mano japoniškam žirgeliui.

Kas čia rašo? aš??? iš kur tiek cukraus medaus padaže…

Tokie jau šie metai… apkabinti, apmurkinti ir užglostyti.

Ar gali būt mielesnis glėbys už mylimos meškutės......

Šiltas vėjelis,

vakarėjantis, po tvankios dienos bedūstantis miestas,

svajonių namai, su besidžiaugiančiais tuo šeimininkais,

žaliai žaliai kvepiantis tankus miškas,

rausvo smėlio lauko keliukas,

tyla,

vienišo šuns „EEEEIIII’’,

į žalsvai auksiniai pilką dangų besileidžianti saulė,

pievos žaluma, pamarginta mėlynais, rausvais ir visokiais kitokiais žiedais, nušviesta švytinčio aukso ir nuo to visa virtus auksine,

ežeras su lietaus lašų adatomis, joms panirus iškylančiais burbulais;

šiltas vandens paviršius,

besišypsančios mylimos akys,

miškas, kvepiantis grybais,

jazminai,

griaustinis tolumoje,

žaibas čia pat,

lietus,

liūtis,

audra,

šiltas vanduo, slegiantis prie žemės savo svoriu,

daaaaaaaug šilto vantens iš viršaus ir apačios.

Šilti namai…

Balta. Tik prieš gerą mėnesiuką pro mano langą…

Panašu, kad kuo žmogus laimingesnis, tuo mažiau viskas jam svarbu. Drąsiai galiu sakyti, kad ši žiema laimingiausia mano sąmoningame, lyg šiol nugyventame, gyvenime. 100 metų nematyti sniego kalnai, akinamai balti laukai, lyg  išbalęs nuo jų dangus, šaltukas, gaivinantis geriau už citrinų sulčių kibirą, pargrįžę visokios su žiema susijusios pramogos dabar kur kas kokybiškesnės ir viską užpildančios. Net jausmai visai tai gamtai, šiaip žmonėms, Žmonėms ir ŽMONĖMS sugrįžę su nauja kokybe, visišku ramumu ir užtikrintumu. Patys gražiausi mylimojo žodžiai,  patys šilčiausi apkabinimai. Kūrybinių minčių kalnas, su nesustabdomu entuziazmu daryti gėrį ir grožį visiems.

Tiek visko gero. Atrodo galėčiau rašyti ir rašyti postus vieną po kito, bet taip viskas plaukia tolygiai ir sklandžiai, kad net neužkimba jokia mintis, besiprašanti būti užrašoma.

Va tokie žodžiai užsirašė kažkada, dar beesant snieguotiems stogams, šiaušiamiems pūgos sukūrių. Galvojau tada: na tai, kad jau nėra ką rašyti, tai bent parašysiu sau, kad esu tokia laiminga, kad neturiu ką parašyt. Po to pagalvojau, kad rašyti apie tai kad nenori rašyti, nei šis nei tas. O dabar paskaičiau. Mmm… na, bet tai mintis, pasiprašiusi būti parašyta. O tuo labiau… jei jau dienoraštis, tai tebūnie dienoraštis.

Taigi. Dabar jau pavasaris – kitoks metų laikas. Atneša jis kažkokią mielą sumaištį į visų galvas. Vieną tik juokingą sakinį prisimenu apie tai iš vaikystės: „Greit pavasaris, greitai lėksime laukais, plevėsuodami plaukais“. Geriau nepasakysi. Bėgt, rėkt, lėkt, ar dar bala žino ko norisi, ko nereikėjo žiemą.

Tai ką. Kinkomės plieninį žirgelį ir lekiam laukais, plevėsuodami plaukais!

Kaip gerai. Naujos linksmybės prasideda.

Nesu fotografė, bet labai mėgstu montuoti, piešti, atkūrinėti, retušuoti. Galėčiau knaisiotis po pixeliuką kokiam tik nori vaizdelyje, kad tik būtų kokia nors tame prasmė – piniginė ar dar kokia kitokia. Mėgstu dvejopus darbus. Laisvus, lengvus, greitus, tuo ir išraiškingus, ir, kaip bebūtų keista – reikalaujančius didelės kantrybės, laiko ir kruopštumo. Visgi retas kas, šiame greitame amžiuje turi noro ilgai užsisėdėti prie kažko.

Pasimėgavau savaitgalį bendradarbiavimu su viena iš garsiausių foto meistrų kompanijų. Darbas buvo itin malonus – kaip siuvinėjimas vaikystėje. O rezultatas – šis mano pastebėjimas. Pasirodo, mano įsivaizduojamo tobulo fotografo būvimas – beveik neįmanomas, be tokių kaip aš. Geros, šiuolaikinės fotografijos sandara (dažniausiai) – kaip dievo trijuose asmenyse būvimas – rezultatas vienas, bet yra kelios, tai darančios grandys. Viena jų galiu būti ir aš. Man patiko.

Prieš…

Po.

„Kartais, kai bendrauji su žmogum daug, tai jau sunku suprast kur pasibaigia aš ir prasideda jis.“