Kiek kainuoja laikas

Beieškant nuotraukų praeitam postui, netyčia užtikau va tokį vaizdelį.

Tai ne kas kito, kaip mano kažkadaise darytas eskizas vieno baikerių klubo atributikos tema.

O štai ir patsai eskizas.

Darbas atliktas tikrai kokybikai, neprikibsi. Tačiau turinio nuotaika visai ne ta.

Dar vienas, ankstesnis eskizas ir jo igyvendinimas.

Su šiuo meistriukui sekėsi sunkiau… net nelabai pavyko tiksliai išsipjauti lekalus.

Mielai imčiausi tobulinti savo aerografijos įgūdžius pati. Bet… šie darbai buvo atlikti už stebėtinai mažą kainą. Jei daryčiau vien tik eskizą už pinigus, paimčiau gal net daugiau, nei pas garažėlio meistriuką kainuoją nudažyti visą motociklą ir jį išpiešti. O tai velniškai sunkus darbas, reikalaujantis daug laiko ir tikslumo, galų gale pavojingas dėl garuojančių dažų ir tirpiklių. Tai kagi. Belieka kaip ir toliau – arba parsiduoti brangiai, arba atsiduoti už dyką, jei labai norisi sukurti kažką gražaus.

Pabaigai vienas iš trijų mano įgyvendintų piešinių, pats pirmasis.

Stereotipai

Turbūt visi mes turime įsivaizdavimą kaip turėtų atrodyti baikeris, muzikantas, dailininkas, traktoristas, mokslininkas ar kas tik nori. Visad maniau kad nesusidarau nuomonės kas koks, bet nesu tikra, kad tai absoliuti tiesa. Pamenu, vienąkart, beklausant dieviškai grojant Čepinskio orkestrėliui, ar kaip ten jis vadinasi, buvau visai apstulbus žiūrėdama kaip atrodo muzikantai. Tarp jų buvo tipinė „Maximos“ kasininkė, ultra ryškiu makijažu, tylutė moksliukė, vienas kitas „geziukas“, dar kažkas, jau nepamenu. Sutikus gatvėje, nė už ką nebūčiau pagalvojus, kad tai labai talentingi muzikantai.

Šeštadienį buvo nuostabi diena. Mano pilvukas buvo maloninamas kone visą dieną ir pusę nakties. Papietavus, gelbstintis nuo šalčio vienas kitas gurgšnelis brendžio (tikrai, kartais tik jis, stiprus alkoholis, gali sušildyti). Senokai teko ragaut. Na labai skanu. Pavakarę į pilvuką buvo dedama ir dedama ir dar dedama, kol telpa ir iki kol nebetelpa – suši, užgėrinėjnt geru viskiu. Dievų maistas, ką bepridursi. O pasakius kur ir su kuo aš taip pramogavau – visi stebisi. Niekam nė į galvą neateitų pasakyt kad taip švenčiau baikerių sezono uždarymą, vėlgi baikerių klube. Negaliu pasakyt, kad tarp baikerių nėra tipinių didžiapilvių vyriškių, neplautais plaukais. O kur jų nėra – Lietuvoj mes mėgstam karką su vėdarais ir alum. Ir niekur neparašyta, kad šis maistas nerekomenduojamas važiuojantiems motociklu. Taip kad. Pažįstu puikių žmonių, verslininkų, kompiuteristų, tieisog turinčių puikių, hobių, gabumų ruošti maistą, net siūti. Jie be viso to yra ir baikeriai. Jie tiesiog mėgsta džiaugtis ta laisve, jauduliu ir jėga, važiuojant plieniniu žirgu, lėkti švilpiant vėjui ir pravažiuojant pro gėlių lauką užuosti jo kvapą.

O štai kaip atrodė šio renginio oficialioji dalis. Atrodo ko gi ten visi toj krūvoj važiuoja… Pasirodyt nori matyt. Gal ir taip. O kodėl gi ne. Labai gera žinoti, kad turi tiek bendraminčių. Tokia jėga užplūsta, kai susirenka toks milžiniškas būrys, turinčių tą pačią aistrą. Ir kada dar galėsi važiuoti per visą miestą, nekreipiant dėmesio į anei vieną šviesoforą.

Klimato atšilimas

Kai važiuoji naktį ir toli (nors tai neturi įtakos, užtenka pirmų 5 km, kiti 80 tik sustabdyta žavinga akimirka) lietuviško šilčiausio  mėnesio naktį, reik važiuot tykiai ir atsargiai, bo po pirmų 5 km suledėji, o nuo kiekvieno akmenuko ledas gali sutrupėt. Reik važiuot tik ten , kur nėra sankryžų, bo prireikus sustoti, negalėsi nuspaust sankabos ir stabdžio, bo rankos – ledinės ir nesilanksto. Gerai, kad posūkiam reik tik pasvirti į šoną, bo vairo irgi pasukt nepavyktų. Nors… pakrypt į šoną reik irgi atsargiai, bo kai labai drebi irgi lengva nusiversti ir sudūžti. O jei visgi pavyko sustot prie kokios tai raudonos šviesos, greit reik pult žemyn ir apsikabint variklį, tuo sukeliant aplinkiniam pasigėrėjimą ir nuostabą. O važiuojant rūke, kai visiškai apdūmoja šalmo stiklas ir nieko nematai, gali sau dizaininti mintyse , kad motociklo aušinimo sistema, prieš ataušdama, išsirangytų į kokį tai gyvatuką ir šildytų vairuotoją.

Eskizai vėliau