Kada rašyti dienoraštį

Jei dienoraštis viešas, tai reik rašyt greit greit, kai tik ką sugalvoji, nes jei jau papasakoji kažkam, tai kažkaip lyg ir nebeturi ką parašyt. Va taip man ir nutinka paskutiniu metu, per savo didį plepumą.

Tai, ką visiems jau papasakojau, mano rėmėjas (vėlgi Nokia) maloniai sutiko paįliustruoti.

Vidurdienį (beveik kaip ir vidurnaktį) Suomijoje labai šviesu, nes žemė padengta kažkokia nesvietiškai lengva ir balta pudra.

Suomiai labai ramūs ir tolerantiški. Kai kurie net perdaug.

Nepaisant to jie gerai šoka ir važinėja dviračiais kiaurus metus.

O jau dabar, jei dar kas klaus kaip sekėsi kelionėje – galėsiu išdidžiai atsakyt – paskaityk mano Blogą. Geriau tai ar ne už žodinį pasakojimą? Kas žino. Kartais pabosta visiem tą patį pasakot. Parašei ir viskas.

Kalėdos

Visad mėgau šią šventę. Šaltį, sniegą, šerkšną, tuo pačiu šilumą, gėrį, skanaus maisto gaminimą ir valgymą, o labiausiai – šeimos šventės dvasią. Kokia ji ten bebūdavo, bet laikas iki kalėdų visad buvo pasakiškas.

Šiemet neėjo pas mane ta kalėdų dvasia nors tu ką. Gal ją atbaidė kalėdinės eglutės, išmestos į lauką, bandyt linksminti visus dar spalio pabaigoje. Supykau ant savo maitintojos reklamos už bandymą sukelt pirkimo norą taip anksti. Tai va todėl gal ir neėjo neėjo ta dvasia.

O buvo taip. Pajūris, puiki kompanija, žaidimai, Absentas, Mittu, alus, saldus miegas spengiančioj tyloj, krosiukas ryte, pasivartymas ant mielo lietuviško smėliuko, maudynės jūroj. Antra tokia pat diena, tik krosiukas jau su krentančiu baltu gėriu iš dangaus. Taip keista bėgti smėliu, lyg kokia chalva, padengtu balta cukraus pudra. Dar keisčiau matyt tamsią banguotą jūrą, susiliejančią su baltu krentančiu pūku, o visų nuostabiausia išsimaudžius jausti ant kūnelio, šiaip taip prasibrovusias per pašiurpusius plaukus, tirpstančias snaiges… O kai po to, akinamai balta saulė apšvietė pūgos debesim padengtą dangaus pusę, ant laidų nutūpęs baltas balandis, lyg kokia šventa dvasia turbūt ir atnešė šilumos ir meilės viskam dvasią. Va taip, girgždant po kojom pirmam sniegui ir prasidėjo mano širdelėj kalėdos.

Nušvitimas iš tikrųjų

Daugiausia juokelių mūsų kompanijoje sukasi apie kokį tai nušvitimą. Visgi daugelis grįžusiųjų iš Indijos prabyla apie kažką panašaus. Tai va mes ir laukiam.

Na Mindaugai...

Vis kur kas – o gal tai jau jis. Tikėjomės pašvisti pamatę Dalai Lama. Po pirmo karto – na ne. Patykojome mes jį ir dar kartą… ir vėl ne. Šiandien, laisvą minutėlę supratau, kad turiu laiko rašyti, bet nebeturiu ką. Niekas nebeatrodo taip reikšminga. Gal tai jau nušvitimo pradžia?

Ko žmonės eina į kalnus?

Keista suvedinėti kelionės įspūdžius , parašytus būnant ten. Bet kad jau parašyta, tai parašyta, nors daug kas dabar atrodo kitaip. O tada buvo va taip.

Eiti, lipti, leistis… taigi sunku. Dulkės. Karštis. Prakaitas.

O tuo metu, mano artimiausias pakeleivis Mindaugas, galvojo...

Jau nebekalbant apie karštį, aukštį dėl kurio paprastu takeliu vos gali paeiti. O ką jau kalbėti apie lipimą aukštyn. Tarkim – gražu. Nepakartojami toliai. Nesuvokiami aukščiai. Nežemiškos spalvos. Jautiesi maža dulkele, milžinų karalystėje. Arba atvirkščiai – didingai stovi ant pasaulio stogo ir esi jo valdovas. O gal gerai jautiesi dėl to , kad padarai ką nors tokio sunkaus, kas kai kam, kas pratęs draugauti su šlepetėmis ir televizoriumi, atrodo ojoj kaip kietai. O gal gera pavargti kaip nešuliniam mului, kad vakare sėdėtum išsišiepęs iš džiaugsmo kad gavai pailsėt.

Nežinau, nors tu ką. Tik vieną žinau. Grįšiu ir vos tik pasitaikius progai vėl veršiuos atgal.

Indija iš tikrųjų

Pati vargingiausia šalis – šalis , kur galima maudytis piniguose.

Bjauriausios kalnų dulkės – gražiausiais kalnų vaizdas.

Diena rūke, be žydro dangaus – pačios ryškiausios žvaigždės naktį.

Karščiausia saulė – šalčiausias vanduo.

Saulė, kuri beveik nemetanti šešėlio vidurdienį – šešėlis šėšėlyje kalnuose.

Lengviausias kalnų maršrutas, kuriuo taip sunku eiti tokiame aukštyje.

Visų spalvų akmenukai vienoje upėje.

Žydra upė, įtekanti į rudą.

Sniegas ir atšiaurus vėjas – rami, šilta, saulėta popietė, vos persiritus per perėją į kitą slėnį.

Saulė ir ant kalnų viršūnių pakibę lietaus ir sniego debesys, tame pačiame dangaus lopinėlyje.

Baisiausi keliai – geriausi vairuotojai.

Murziniausia virtuvė – skaniausias maistas.

Vargingiausi žmonės – labiausiai besipuošiantys.

Mažiausiai turintys – nuoširdžiausiai besišypsantys.

Ar tai gerai? Mėgstu kontrastus, mėgstu grūbumą šalia švelnumo, mėgstu didelius, bet subtilius daiktus, mėgstu karštą vasarą ir speiguotą žiemą, mėgstu vyriškus, bet jautrius vyrus, mėgstu visapusiškus žmones. Visa tai suvirpina kiekvieną kūno ir dvasios kertelę, o tai yra gerai.

Indija

Jaukios gatvelės; žydintys sodai; kvepiančių levandų laukai; apleistos pilaitės; gotikinės bažnyčios; krosiukas tiek kiek gali ir kiek nori; šiltas vakaras; nuostabus rausvas saulėlydis po kaitrios dienos, baltauodegiai triušiukai; šviežios jūros gėrybės; prancūziška šviežia duona; šviežutėlės salotos; desertas, dar desertas ir dar desertas; masažinis dušas; didžiūūūūūūlė lova minkštais baltais patalais; Hičkoko filmas. Va tiek. Kas tai? Kokia Indija?

Ogi nespėjau į lėktuvą Paryžiuje.