Apie pilką kasdienybę, tylą, šlapią Lietuvą ir gyvenimo varikliuką

Visad sakau ir sakysiu kad reik eit į kiekvieną Lietuvoje pagamintą filmą. Nori nenori, reik. Kad bent jau palaikyt finansiškai ir moraliai talentingus ir nebūtinai, bet kūrėjus.. Ir… leisti save karts nuo karto nustebinti.

Vieną mielą vakarą, užsukę į kino teatrą vietoj kitos mielos veiklos, kurios nusprendėme atsisakyt dėl laiko trūkumo, ilgai dvejojom į kokį gi dabar šedevrą save nuvesti. Labai puiki buvo nuotaika, ir bais nesinorėjo jos sugadint itin sunkiu tautiniu kūriniu. Kažkodėl tokia susidarius nuomonė, nors ir nedaug tekę pamatyt šio meto lietuviškų filmų. Tada kaip tik buvo rodomas tas pats filmas, kurį šįvakar pažiūrėjau. Na ir ką gi – puikios emocijos ir puikiai praleistas vakaras.

„Artimos šviesos”.  Be kažkokios įspūdingos  istorijos, be tobulos vaidybos, be gražių vaizdų. Buvo keletas kadrų su romantiškais, visus kabinančiais vaizdais, tik ne iki galo gražiais ir ne iki galo jaudinančiais. Ką padarysi, graži ta mūsų sostinė – pilkai šlapiai murzina, taip jau yra. Ir negyvena pas mus tomai Kruzaičiai ir kiti talentai.  Bet… pusantros valandos su šypsena ir pačiomis geriausiomis emocijomis ir truputį svetima, bet iš šono matyta forma, pasiektais pamastymais apie kasdienybę, pilkumą, bėgimą, pabėgimą ir gyvenimą su visom jo spalvom. O labiausiai įstrigo mintis – ką kalba tyla, tylėjimas ir laukimas. Noriu išmokti taip… Bent jau mokėti.