Žiema. Pavasaris.

Balta. Tik prieš gerą mėnesiuką pro mano langą…

Panašu, kad kuo žmogus laimingesnis, tuo mažiau viskas jam svarbu. Drąsiai galiu sakyti, kad ši žiema laimingiausia mano sąmoningame, lyg šiol nugyventame, gyvenime. 100 metų nematyti sniego kalnai, akinamai balti laukai, lyg  išbalęs nuo jų dangus, šaltukas, gaivinantis geriau už citrinų sulčių kibirą, pargrįžę visokios su žiema susijusios pramogos dabar kur kas kokybiškesnės ir viską užpildančios. Net jausmai visai tai gamtai, šiaip žmonėms, Žmonėms ir ŽMONĖMS sugrįžę su nauja kokybe, visišku ramumu ir užtikrintumu. Patys gražiausi mylimojo žodžiai,  patys šilčiausi apkabinimai. Kūrybinių minčių kalnas, su nesustabdomu entuziazmu daryti gėrį ir grožį visiems.

Tiek visko gero. Atrodo galėčiau rašyti ir rašyti postus vieną po kito, bet taip viskas plaukia tolygiai ir sklandžiai, kad net neužkimba jokia mintis, besiprašanti būti užrašoma.

Va tokie žodžiai užsirašė kažkada, dar beesant snieguotiems stogams, šiaušiamiems pūgos sukūrių. Galvojau tada: na tai, kad jau nėra ką rašyti, tai bent parašysiu sau, kad esu tokia laiminga, kad neturiu ką parašyt. Po to pagalvojau, kad rašyti apie tai kad nenori rašyti, nei šis nei tas. O dabar paskaičiau. Mmm… na, bet tai mintis, pasiprašiusi būti parašyta. O tuo labiau… jei jau dienoraštis, tai tebūnie dienoraštis.

Taigi. Dabar jau pavasaris – kitoks metų laikas. Atneša jis kažkokią mielą sumaištį į visų galvas. Vieną tik juokingą sakinį prisimenu apie tai iš vaikystės: „Greit pavasaris, greitai lėksime laukais, plevėsuodami plaukais“. Geriau nepasakysi. Bėgt, rėkt, lėkt, ar dar bala žino ko norisi, ko nereikėjo žiemą.

Tai ką. Kinkomės plieninį žirgelį ir lekiam laukais, plevėsuodami plaukais!

Kaip gerai. Naujos linksmybės prasideda.